mes su vyru ejom prie jo mamos kapo vestuviu diena, bet visa palyda palikom uz tvoros. ir as manau taip geriausia.
Net sirdi spaudzia, kai apie tokius dalykus kalbama, bet man atrodo, kad reiktu nueiti prie kapelio bent jau dviese su vyru, svita visa ir palyda nereikalinga
man tai asaros isrieda net nenuejus prie kapu...nors jau 9 metai kaip tetis mires...
Man buvo tokia pat situacija, tik mano ne mamyte, o tevelis mires, as irgi svarsciau ka daryti, vieni kad nereikia eiti, kiti kad reikia, tada as dariau kaip mano sirdis liepe - as ejau, ir patikek, kad ir kaip graudu butu, verk, bet eik, tai labai gera. As dabar visiems sakauk ad reikia, daug kas eina net ant senesliu kapu, manau to nereikia, bet kadangi ir mano senelis ir yro abu seneliai tose paciose kapinese palaidoti, tai mes uzejom ant visu kapu. Man tai buvo labai svarbu, nesvarbu, kad liudna, kad verki, bet reikia......
net abejonių nebuvo kilę eit ar ne per vestuves...
nors kiekvieną kartą kai nueinu verkiu, kartais net ir pasikūkčiodama, bet tikrai noriu tėtį aplankyt tą dieną... tuo labiau kad jis taip laukė mano šventės...
nors kiekvieną kartą kai nueinu verkiu, kartais net ir pasikūkčiodama, bet tikrai noriu tėtį aplankyt tą dieną... tuo labiau kad jis taip laukė mano šventės...
o mes su vyru ant mano tėtės kapo ėjome iš vakaro prieš vestuves. nors jei būtume ėję vestuvių dieną, tai tikrai visą palydą būtume palikę už tvoros. bet man buvo gera nuėjus iš vakaro. Tiesą sakant, net klausiau kunigo ar nieko blogo, kad iš vakaro nueisim, tai kunigėlis sakė, kad kaip padarysit taip ir bus gerai

mes irgi galvojam, kad is vakaro eisim , nors tecio nebera jau 5 metai, bet ten nuejus nesusigraudint negaliu. taip kad nusprendem , jog vaziuosim diena pries...

Kai tekejau buvo du metai kai mires tetis. Bijojau, kad po apsilankymo kapuose reiks is naujo daryti makiaza.
Vestuviu diena galvojau zliumbsiu pasikukciodama, kad tecio su manim nera.
Nes kad ir kaip stengiuosi, bet kada nuvaziuoju i kapus asaru sulaikyt nesigauna
O ka jau kalbet apie savo vestuves. Pries vestuves buvo daug triuksmo
, kai mamai su sese pasakiau, kad vestuviu diena nevaziuosiu i kapus. Tris menesius grauze kokia as neatsakinga ir kaip man turetu but geda, kad as tecio neaplankysiu tokia diena.....
Vienu zodziu nervu daug kainavo.....
Bet i kapus vistiek vaziavom is vakaro, ramiai pabuvom ir vestuviu diena neplanavau vaziuot.
Bet, kai vestuviu diena isvaziavau is namu, pakeliui kazkaip pajauciau, kad noriu as ten nuvaziuot ir psio.......
Ir nuvaziavom, ir trumpai su saviskiu pabuvom, ir i baznycia truputi pavelavom
ir nieko.... Uztat dabar kai pagalvoju, tai kiek bereikalingai nervu buvo sugadinta ir grauztasi........
Taip kad merginos ziurekit ka pacios jauciat ir nesukit galvos!
Jei manot kad geriau diena pries tai taip ir darykit, o planuodamos Savo Svente turekit koki pusvalandi atsargai, jei pajausit, kad norit nuvaziuot......
Kad prirasiau.....













Kad prirasiau.....


Mano mamytė irgi mirus... Per vestuves planavau būtinai nuvažiuoti į kapus, bet taip jau sutapo, kad susirgau, užkilo temperatūra, o vestuvės buvo žiemą, vasario mėnesį, taigi, teko pakeisti planus... Ir dėl to man buvo labai negera. Tikrai norėjau tą dieną nors taip pabūti su mama, nors minutėlę... Ir nesvarbu, kad nuo ašarų upelių būtų nutirpęs sniegas ir makiažas...
Tačiau nulėkiau iš karto, kai tik pasveikau ir mintyse papasakojau jai visus vestuvių įspūdžius. Taip gera paliko ant dūšios
Tačiau nulėkiau iš karto, kai tik pasveikau ir mintyse papasakojau jai visus vestuvių įspūdžius. Taip gera paliko ant dūšios

Ačiū Dievui dar tebeturiu abu tėvelius
Bet manau jei būtų kitaip negalvodama važiuočiau ant kapų

